Šiąnakt mane užtiko labai netikėtos koncepcijos sapnas. Pirmąkart gyvenime taip, bent jau iš to, ką atsimenu. Pradžioje buvo niekuo neišsiskiriantis košmariūkštis: dėl neaiškių priežasčių teko eiti siaura gelžbetonine sija, pakibusia kokių 40 metrų aukštyje. Buvo baisu, nes pas mane ir realiame gyvenime pasireiškia aukščio baimė.
Po to prasidėjo pats linksmumas, nes vienas po kito, kaip kokiame nevykusiame vaizdo klipe, pasipylė keistis situacijos, kuriose pagrindiniu akcentu tampa tai viena, tai kita mano baimė, kompleksas ar net fobija. Kitaip tariant, smegenys man suorganizavo visų tų nemalonių jausmų inventorizaciją.
Teko man persirenginėti moterų rūbinėje Impulse, bėgti nuo pikto pamišusio šuns, stebėti nelaimę nutinkančią artimajam. Buvo to gėrio ir daugiau, bet jau nebepamenu tiksliai (taip jau būna su tais sapnais). Visos tos situacijos sukėlė vienokius ar kitokius jausmus, bet nei vienas iš jų toli gražu nebuvo malonus.
Bet va vienas dalykas mane patį nustebino, nes buvo netikėtas. Sapnavau vienu momentu, kad esu mažoje patalpėlėje (savo tūriu panašioje į mažą liftą) ir kad paaiškėja, jog jokių durų kaip ir nėra niekur. Viską vainikuoja jausmas, kad pradeda trūkti oro. Pabudęs dar kuris laikas sukau galvą, permečiau mintimis keletą situacijų, kur esu patekęs į ankštas vietas, ir va, galiu konstatuoti faktą, kad turiu light formos klaustrofobiją.. Tas man buvo netikėta, nes iki šiol nesusimąstęs būčiau atsakęs, kad neturiu aš jokios ankštų patalpų baimės.
Vienžo, labai įdomus potyris - visiems rekomenduoju.
Prenumeruoti komentarus
Nu ten buvo visai neįdomiai: aš vienas po triūsikais ir kojinėm, o ten aplinkui moterys vaikšto ir nei viena nepersirenginėja.